Natūralaus akmens savybių žinojimas
Natūralūs akmenys naudojami įvairiose srityse, įskaitant pramonę, sodininkystę, pastatų fasadus, meną, mūrą ir vidaus apdailą, kur jie dažnai naudojami kaip grindų danga. Iš pradžių akmenys išgaunami karjeruose, o po to pjaustomi akmens apdirbimo įmonėse. Vėliau jų paviršiai apdorojami naudojant įvairius būdus – poliravimą, deginimą, šlifavimą ar smėliavimą. Nė viena dirbtinė medžiaga neturi tokios spalvų ir paviršiaus apdailos įvairovės. Tokios pat ar panašios išvaizdos natūralūs akmenys gali pasižymėti labai skirtingomis techninėmis savybėmis, ypač jautrumu šarmams ar rūgštims, tvirtumu ir vandens įsigėrimu. Būtent šie veiksniai lemia, kokį akmenį naudoti ir kaip jis turi būti prižiūrimas, kad ilgai išlaikytų savo išvaizdą.
Natūralūs akmenys gali būti skirstomi į skirtingus kietumo lygius pagal techninius apdirbimo kriterijus: Kietosios uolienos (gneisas, granitas, kvarcitas, bazaltas ir gabras), vidutinio kietumo uolienos (marmuras, Solnhofeno kalkakmenis, juros periodo akmuo ir serpentinas) ir minkštosios uolienos (kalkakmenio smiltainis, trasas ir skalūnai). Ši klasifikacija padeda įvertinti akmenų mechaninę apkrovą. Tai svarbu ne tik juos apdorojant, bet ir valant. Pavyzdžiui, visos kietosios uolienos pasižymi panašiomis cheminėmis savybėmis – jos paprastai yra atsparios įbrėžimams ir šarmams. Būtent todėl jos dažnai naudojamos lauke, kur joms tenka didelė apkrova. Tuo tarpu minkštieji akmenys yra švelnesni, todėl reikia vengti juos valyti kietais šepečiais, kurie gali lengvai subraižyti jų paviršių.























